Kontaktai
Lietuvos kalinių globos draugija
Panerių g. 10, Vilnius
Tel. +370 5 2395154

  

Jonas Stašinskas: „Esame vieninteliai ES, vis dar neįteisinę probacijos“

Kas yra Lietuvos kalinių globos draugija, kuo ji užsiima?

Lietuvos kalinių globos draugija buvo įkurta 1923 metais. 1940-aisiais, užėjus sovietams, organizacija likviduota. Atkūrus nepriklausomybę, pradėjo atsikurti ir įvairios visuomeninės organizacijos, taip pat ir mes.

Atkūrėme organizaciją, remdamiesi ta pačia pradine idėja ir palikdami pavadinimą, kuris šiandien gal kartais klaidina žmones: ką reiškia kalinių globa? Normaliose išsivysčiusiose Vakarų šalyse globa suvokiama kaip integracija. Pasakai „Kalinių globos draugija“, tai sako: ką, žmogžudžius, girtuoklius, vagis globojat?

Globą reikia suprasti plačiąja prasme – kaip rūpinimąsi žmonių ateitimi, norą padėti žmogui atsistoti, bet ne vien tik kaip pašalpos, labdaros teikimą, pataikavimą.

Mes nesame labdaros organizacija. O tai sukelia problemų ir kaliniams – ne visi nori tokios globos, kokią siūlome mes. Jei rūpintumėmės tik kalinių nakvyne, pamaitinimu, – mūsų patalpos būtų perpildytos. Mes padedame atsistoti ant kojų, susirasti darbą ir kabintis į gyvenimą, bet tik buvusiam kaliniui to norint. Dažnai tos asmeninės jų iniciatyvos ir trūksta, juk gauti labdarą ir toliau eiti savo keliais yra daug lengviau.

Organizacijos veikla apima ir darbą kalėjimuose, ir darbą laisvėje su jau išėjusiais buvusiais kaliniais. Norime, kad išėję į laisvę žmonės „sukibtų“ su savo giminaičiais ir artimaisiais, išblaškytais vaikais.

Kaip ir kiekviena įstaiga, turime vertybinį pamatą. Mūsų organizacijos ideologija yra krikščioniška, bet mes to „ant sienos nelipdome“, per jėgą irgi niekam nebrukame.

Kokios didžiausios problemos, su kuriomis susiduriate?

Lietuvos problema – nėra bendros organizacijų veiklas vienijančios sistemos, nes visos įstaigos pas mus dirba funkcionaliai, t. y. vienos suteikia nakvynę, kitos pamaitina ir t. t. Žmogus, išėjęs iš kalinimo įstaigos, pradeda vaikščioti po įvairias institucijas, – juk be dokumentų dažniausiai net pavalgyti negali gauti. O kompleksiškai organizacijos pas mus nedirba, todėl į laisvę išėjęs žmogus negali gauti viso paslaugų paketo, o turi vaikščioti iš vienos įstaigos į kitą. Po tokio vaikščiojimo žmogus pas mus ateina jau įsiutęs dėl biurokratizmo ir integravimo sistemos neveiksnumo.

Turime paslaugų centrą, todėl galima padėti visapusiškai. Atėjus žmogui, neklausiame, ar jis turi dokumentus, o pirmiausia pamaitiname, suteikiame galimybę nusiprausti ir, jei reikia, apsistoti. Tik kitą dieną žiūrime, kokius dokumentus žmogus turi, kaip toliau jam galima padėti. Tokia turėtų būti pradinė žmogaus integracija. Į laisvę išėjusiam žmogui susidūrus su biurokratizmu, sistemos neveiksnumu ir įvairių įstaigų durų varstymu, jam natūraliai kyla pyktis, nenoras grįžti į normalų gyvenimą.

Svarbu, kad mes suteikiame visą paslaugų paketą – ir pamaitiname, ir apnakvindiname, ir padedame rasti darbą ar mokytis. Biurokratai mano, jog pakanka atidaryti konsultacinį kabinetą, kur į laisvę išėję žmonės gautų informacijos, kaip susitvarkyti dokumentus, rasti būstą, darbą ir pan.

Be to, reikia suprasti, kad buvę kaliniai patiria psichologinį diskomfortą, dažnai bijo patys kreiptis pagalbos ar patarimo. O kokia gali būti kalba apie konsultacijas, jei žmogus neturi kur ir už ką pavalgyti, nusiprausti, pernakvoti?

Pas mus atėjusį žmogų pirmiausia klausiame: kuo jis vardu, kur gyvena, kokie jo planai, ką jis galvoja, kur dirba, ar dokumentus turi, kokį darbą dirbti sugeba ir t. t. Yra žmonių grupė, kurių integruoti ir negali – įvairių priklausomybių turintys žmonės, nenorintys nuo jų gydytis, sergantys sunkiomis ligomis, beveik neturintys socialinių, profesinių įgūdžių.

Pas mus vartai visad atviri. Pamenu, kai darėme vartus ir svarstėme, kokie jie turėtų būti... Pažvelgiau į kai kurių vienuolynų vartus – nuolat uždarytus, tamsius, ir pamaniau, kad mūsų tokie neturi būti.

Ar probacijos įstatymo priėmimas palengvintų kalinių integraciją į visuomenę? Kaip turėtų veikti probacijos sistema?

Probacija remiasi savanorišku žmogaus sutikimu suklydus pasitaisyti. Kitaip – alternatyvos bausmei galimybė.

Probacijos sistemą turėtų inicijuoti valdžios institucijos, tačiau jos įgyvendinimas turi remtis nevyriausybinėms ir savanorių organizacijomis. Valdžios institucija niekada nebus pajėgi atlikti viską pati, būtinas visuomeninių organizacijų įsitraukimas.

Probaciją turėtų įgyvendinti būtent nevyriausybinė organizacija, o kiekvienam nusikaltusiam paskirti bent porą savanorių, – tokia užsienio šalių praktika. Jei žmogus, tarkime, nebendrauja su savanoriais, vadinasi, jis nesutinka dalyvauti probacijos procese. Tokiu atveju nusikaltęs žmogus keliauja į kalinimo įstaigą. Kalintiems žmonėms probacijos sistema gali pasiūlyti anksčiau išeiti į laisvę, žinoma, tam tikromis sąlygomis.

Jei turėtume įteisintą ir realiai veikiančią probacijos sistemą, nusikalstamumas būtų mažesnis, mažesnės kalinimo įstaigų išlaikymo išlaidos ir t. t. Tai rodo Vakarų, Skandinavijos šalių praktika – valstybėse, turinčiose kelis kartus daugiau gyventojų nei Lietuva, yra gerokai mažiau kalinių laisvės atėmimo įstaigose.

Mūsų Seimas neturi laiko priimti Probacijos įstatymo, kuris „užsigulėjo“ stalčiuje. Įstatymas vilkinamas ir dėl visuomenės bei pačių įkalinimo įstaigų pasipriešinimo – niekas nenori papildomo darbo.

Jei probacija būtų vykdoma, palankesnė taptų ir visuomenė, matydama realius rezultatus. Lietuva neišvengs probacijos įteisinimo, tačiau šis sprendimas „tempiamas“ jau 20 metų – šiandien esame vienintelė ES šalis, nepriėmusi tokio įstatymo. Kadangi probacija nereglamentuota teisiškai, visiems nevyriausybininkams ir savanoriams, tokiems kaip mes, dirbti daug sunkiau.

Iki šiol jaučiamas didelis„valstybininkų“ pasipriešinimas probacijai. Jie bijo ir nenori papildomų rūpesčių ir atsakomybės. Daug lengviau nusikaltusius žmones sukišti ir užrakinti kalėjimuose. Praėjus bausmės laikui, tereikia atrakinti duris ir išleisti kalinį į laisvę. Atsiradus probacijai, sistema taptų sudėtingesnė – turi įvertinti nusikalstamumo riziką, bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, prižiūrėti ir t. t.

Kokia darbo su išėjusiais į laisvę žmonėmis specifika?

Svarbiausia yra meilė žmogui. Iš praktikos galiu pasakyti, kad kitaip tokį darbą dirbti neįmanoma. Pas mus ateina dirbti žmonės ir sako: Oi, kaip aš nekenčiu tų kalinių snukių, aš negaliu į juos žiūrėti. Atsakau – tai kaip tu gali dirbti tokį darbą?

Jei socialinis darbuotojas dirba su vaikais, tai natūralu, kad paklaustas, ar myli vaikus, tik drąsiai patvirtins. Truputį sunkiau su žmonėmis, kurie dirba su neįgaliaisiais ar seneliais, tačiau dažniausiai irgi turbūt sulauktume tik teigiamo atsakymo. O kaip gali mylėti kalinį?

Socialinis darbas negalimas, jei nemyli savo darbo objekto. Kaip tai įmanoma? Tu smerki tai, ką žmogus yra padaręs, jo nusikaltimą ir gyvenimo būdą, bet kaip žmogų plačiąja prasme turi jį mylėti. Kaip negali išmokti naujos kalbos, jos nemėgdamas, taip nepadėsi žmogui, jo nepamildamas.

Privalai žmogų atjausti. Mums lengva kalbėti, kai turime rūpestingus ir mylinčius tėvus, gerus genus, išsilavinimą, būrį artimųjų ir draugų, o jie dažniausiai to neturi ir niekad neturėjo. Galbūt todėl jiems nepasisekė, paslydo, suklydo. Svarbu tai suvokti ir atjausti, kad jis sužalojo savo gyvenimą. O gal yra galimybė kažką pataisyti?

Jei išėjusių į laisvę nekęsi, darbas neturės prasmės. Sunku nepasiduoti ir minios nuomonei, kada buvę kaliniai visą gyvenimą vadinami žudikais, prievartautojais, vagimis.

Ar valdančiųjų abejingumas yra vienintelė stringančios kalinių integracijos Lietuvoje priežastis?

Visuomenėje taip pat reikalingi tam tikri pokyčiai. Pirmiausia suvokti labdaros ir integracijos esminius skirtumus. Nesakau, kad labdara nereikalinga, visada bus žmonių grupių, kuriems ji reikalinga, ir tai normalu.

Svarbios ir bendros visuomenėje tvyrančios nuotaikos. Viena iš didžiausių šiandienos problemų – visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad dirbti neapsimoka. Kaliniams, išėjusiems į laisvę su kriminalinio subkultūrinio gyvenimo kontekstu, darbas jau iš esmės yra labai atstumiantis, žeminantis dalykas, tuo tarpu visuomenės nuomonė problemą tik apsunkina.

Apskritai manau, kad sėkmingai veikianti probacijos sistema neįmanoma be dviejų elementų – visuomenės dalyvavimo ir krikščioniško prado. Jei šių dalykų nėra, normali suklydusių žmonių integracija neįmanoma.

Galbūt galima kalbėti apie modelį be krikščioniško prado, bet be visuomenės dalyvavimo ir palaikymo – nevyriausybinių organizacijų, savanorių – niekaip.

 

 

Kalbino Akvilė Adomaitytė

Bernardinai.lt