Kontaktai
Lietuvos kalinių globos draugija
Panerių g. 10, Vilnius
Tel. +370 5 2395154

  

Lina Rapalavičiūtė. Jei norime ištiesti pagalbos ranką, negalime laikyti sugniaužę kumščių

Lietuvos pataisos namuose šiuo metu bausmę atlieka apie 9300 nuteistųjų, ir šis skaičius kasmet didėja. Kas yra visi tie žmonės? Kaip jie gyvena? Ar iš pataisos namų jie išeina „pasitaisę“? Visuomenė paprastai šių klausimų nekelia. Kalinių globos draugija yra vienintelė Lietuvoje nevyriausybinė organizacija, dirbanti su šia žmonių grupe.

Bandant suprasti, kas yra nuteistasis ir kodėl jis yra kitoks, būtų galima  pasitelkti paprastą pavyzdį – gyvenimiškas kliūtis, su kuriomis susiduriame kiekvienas iš mūsų. Vieni barjerai gyvenime aukštesni, kiti – žemesni, tačiau mes, turėdami tam tikrų žinių, gebėjimų, išsiugdytų įgūdžių, o gal tiesiog bėgimo per gyvenimą inercijos veikiami jas lengviau ar sunkiau peršokame ir judame į priekį. Tuo tarpu žmogui, išeinančiam iš pataisos namų, tokias užtvaras peršokti yra kur kas sudėtingiau. Jis ant pečių išsineša sunkią kuprinę, kurioje galima rasti įvairių naštų – sunkūs vaikystės išgyvenimai, gyvenimo vaikų namuose patirtis, priklausomybės svaiginimosi medžiagoms, įsiskolinimai antstoliams, ryšių su artimiaisiais nebuvimas...

Darbas Lietuvos kalinių draugijoje padėjo suvokti, kad tie žmonės labai skiriasi nuo kitų atskirties grupių. Jie yra visiškai kitokie nei paprasti benamiai, kitokie nei nekalėję narkomanai, kitokie nei visa likusi visuomenės dalis. Ir taip yra dėl to, kad Lietuvos pataisos namai įdeda savo specifinių „akmenų“ į to žmogaus kuprinę.

Kone sunkiausia našta žmogui, išeinančiam į laisvę, – visiškai sunaikintas gebėjimas turėti atvirą santykį su kitu žmogumi. Klausimas: ar prasmingos tuomet viešoje erdvėje pasigirstančios kalbos apie kalinių reintegraciją, jei iš pataisos namų išeinantis žmogus išsineša santykių su žmonėmis griuvėsius?

Mes, žmonės, labai mėgstame daryti darbus atvirkštine tvarka – atstatyti tai, ką sugriauname, taisyti tai, ką sugadiname. O man norėtųsi kalbėti apie tai, kaip elgtis, kad nesugriautume, kad nesugadintume. Kas lemia, kad pataisos namuose pabuvęs žmogus užsidaro nuo bet kokio atviresnio santykio, ir galų gale – kodėl jis nebesijaučia žmogumi?

Pirmiausia reikėtų kalbėti apie kalinių tarpasmeninius santykius.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reformuotos visos sritys – sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, kultūros, tačiau penitencinė sistema taip ir liko nepaliesta. Laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys ir šiandien gyvena sekcijose po 12 ir daugiau žmonių, mes vis dar neturime kamerinės sistemos, pataisos namuose praktiškai nevykdomos jokios reabilitacinės programos, nėra sukurta darbo galimybių ir galiausiai – esame paskutinė Europos Sąjungos valstybė, vis dar neturinti probacijos – alternatyvių bausmių taikymo – sistemos.

Žmogus uždaromas daugeliui nelaisvės metų, iš jo atimama bet kokia asmeninė erdvė. Galėtume tik bandyti įsivaizduoti, ką kiekvienam iš mūsų reiškia gyvenimas ilgą laiką – tarkime, kokius penkerius metus – su dvylika asmenų vienoje patalpoje. Kamabrio „draugų“ pats neišsirinksi ir nuo jų niekaip neapsiribosi. Visa „asmeninė“ erdvė, jei ją išvis taip galima pavadinti, yra lova, kurios negalima jokiais būdais atskirti – net už aplink lovą pakabintą užuolaidėlę tuojau pat sulauktume nuobaudų. Toks nuolatinis santykis su kitais formuoja visiems gerai žinomą pataisos namų subkultūros fenomeną arba vadinamąją kastų sistemą.

Vienas iš kertinių santykių kūrimo tarp nuteistųjų motyvų yra asmeninė nauda. Štai ką apie tai rašo patys kaliniai:

Aišku, kiekvienas žiūri, kad jam būtų lengviau, pelningiau, todėl visada stengiasi draugauti su tais, kurie turi pajamų, kam padeda iš laisvės, kas dirba ir uždirba. (...) Beveik visada stengiesi išlaikyti draugiškus santykius su reikalingais žmonėm, su tais, kurie zonose dirba kokius atsakingesnius darbus. Tokie žmonės visiems reikalingi, ir su jais reikia draugauti.

Galima sakyti, kad nieko šiuose žodžiuose naujo, – juk mes visi taip gyvename ir kuriame santykius, ieškodami asmeninės naudos. Procesai, vykstantys pataisos namuose, nėra visiška naujiena, jie egzistuoja ir mūsų visuomenėje, tačiau čia jie gerokai intensyvesni, tarsi koncentruotas valstybės mini modelis.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į kalėjimo subkultūros kuriamą vyriško identiteto sampratą. Kalėjimo subkultūros vyrui būdingas heteroseksualumo pabrėžimas, fizinė galia, racionalumas, emocijų slopinimas, siekis dominuoti tiek prieš moteris, tiek kitus vyrus, ir svarbiausia – nedarymas to, kas, jų supratimu, yra moteriška. Jausmai, emocijos, atvirumas, nuoširdumas, santykių gilumas čia yra tabu. Taigi santykių erdvė, kuri jau istoriškai nėra vyrų stiprioji savybė, dar labiau koplikuojama. Savybės, kurios naudingos integruojantis į sveiką bendruomenę, nuteistųjų tarpusavio santykiuose yra eliminuojamos kaip asmenybę silpninančios ir menkavertės.

Kita išskirtinė santykių kryptis – nuteistųjų ir darbuotojų santykiai, apie kuriuos Lietuvoje apskritai nekalbama. Viena vertus, mūsų visuomenės neigiama nuostata nuteistųjų atžvilgiu dažniau remia nei peikia darbuotojų agresiją. Kita vertus, nėra žmonių, kurie, pažinę problemą, norėtų ir galėtų apie ją prabilti viešai. Nuteistųjų išsilavinimo vidurkis Lietuvoje yra šešios klasės, o išėję iš pataisos namų jie stengiasi kuo greičiau pamiršti tą patirtį arba tiesiog grįžta į sau įprastą nusikalstamą pasaulį. Pataisos namų darbuotojai nėra suinteresuoti kvestionuoti savo ir nuteistųjų santykių tinkamumo, o pavienius vizitus darantys žmonės iš šalies mato tik „fasadinę“ santykių pusę.

Tema ypač svarbi ne tik dėl to, kad ji ligi šiol nepaliesta, bet ir todėl, kad čia susiduriame su sisteminiu smurtu. Asmenys, dirbantys pataisos namuose, ateina į sistemą, kuri nustato darbo taisykles ir kartu apima santykį su nuteistuoju. Tikriausiai ne vienam teko girdėti apie garsųjį amerikiečių eksperimentą, kurio metu universiteto studentai buvo padalyti į dvi grupes ir vieni jų gavo nuteistųjų vaidmenį, o kiti – prižiūrėtojų. Po kelių savaičių prižiūrėtojais tapę studentai taip įsijautė į savo vaidmenis, kad ėmėsi smurto prieš savo kolegas. Argi ne tas pat vyksta mūsų pataisos namuose? Kokias pareigas skiria visuomenė kalėjimuose dirbantiems žmonėms – argi ne apsaugos, priežiūros, jėgos ir kontrolės? Štai ką liudija pačių nuteistųjų laiškai:

Dūžta visos viltys ir dingsta noras tylėti, kai tave toks (pamini darbuotojo pavardę) įžeidinėja, užgaulioja. Dingsta noras toliau jaustis šiukšle, ne žmogum. Dingsta noras paklusti, savaime kyla noras suklysti, priešintis, kad ir beviltiškai, bet priešintis visai tai neteisybei.

Arba kitas:

Areštinėje bei kalėjime buvau nuolat spardomas. Pareigūnų buvau sumuštas, lūžo net žandikaulis. Kam gyventi, kam aš toks reikalingas? Aš pats nenoriu būti žvėrimi, bet kai su tavimi taip elgiamasi, kaip tu gali elgtis normaliai su kitais žmonėmis?

Beskaitant nuteistųjų laiškus, labai dažnai galima rasti žodžius „nesijaučiu žmogumi“. Man įsiminė kun. Arūno Peškaičio mintis, išsakyta pirmą kartą apsilankius pataisos namuose, – jie irgi žmonės. Kaip svarbu, kad mes visi, o ypač ten dirbantys pareigūnai tai suprastų, nes tik nuo čia prasideda tikroji pagalba asmeniui. Jei norime ištiesti pagalbos ranką, negalime laikyti sugniaužę kumščių.

Teisingai sako patarlė, jog arklį atvesti prie kibiro pagirdyti užtenka ir vieno vyro, bet jei jis pats to nenorės, tai gali būti ir šimtas vyrų, bet jie neprivers arklio atsigerti jėga. Kaip gerai žinome iš patirties, viskas, kas yra brukama per jėgą, dažniausiai sukelia tik norą priešintis. Štai ištrauka iš vieno nuteistojo laiško, kuris per septynerius darbo pataisos namuose metus negavo nė vienos nuobaudos, tačiau taip ir nesulaukė nė vieno paskatinimo:

Kas paveikė eiti teisminiu keliu mane? Atsakau – nes nėra elgiamasi kaip su žmogumi, sąžiningas žmogus taip pat moka parodyti principus, jei su juo elgiamasi principingai. Kokiu požiūriu žiūrima, tokiu ir atsakoma. O vis dėlto valdžia turėtų rodyti pavyzdį pirma.

Pozityvūs santykiai – pagrindinis pokyčio elementas. Tai sena kaip žemė tiesa, kuri dėl kažkokių priežasčių vis aplenkia mūsų pataisos namų sistemą. Svarbu paminėti ir tai, jog nuteistieji pataisos namuose dirbančius žmones priima kaip visuomenės atstovus. Jie yra tarsi mūsų sveikosios visuomenės dalies pavyzdys, sektinas tikslas. Tačiau kas nutinka, kai tas pavyzdys demonstruoja agresyvumą, šiurkštumą, įžeidinėjimus? Pataisos namų darbuotojų santykis su nuteistaisiais sukelia kalinčiųjų pyktį visos visuomenės atžvilgiu, nes pastaroji suprantama kaip priešiška ir svetima. Iš praktikos galiu pasakyti, jog šis destruktyvus darbuotojų ir nuteistųjų santykis kuria didžiulį nuteistųjų nepasitikėjimą kitais žmonėmis ir institucijomis, ypač valstybinėmis.

Mažiausiai, ko noriu, – kaltinti darbuotojus kaip žmones. Pati mūsų sistema yra ydinga, tai yra sisteminis smurtas, nukreiptas ne tik prieš nuteistąjį, bet ir prieš darbuotoją.

Apibendrinimui norėčiau pacituoti dar vieno nuteistojo laiško ištrauką:

Taip, bausmę atlikęs asmuo atgauna laisvę, tačiau išsineša sunkią kalėjimo subkultūros naštą. Tai tiesa ir, atrodo, visiems gerai suprantama, bet nieko nedaroma, kad būtų geriau. Trūksta lėšų, trūksta kvalifikuotų specialistų, ir tai suprantama. Bet svarbiausia – trūksta pačių darbuotojų ir nuteistųjų noro, ryžto, susikalbėjimo dėl šio bendro ir visiems svarbaus tikslo.

Nedvejodama sutinku su pastarąja mintimi ir nuo savęs noriu pridėti, kad jokių pastangų ir noro nepakaks, jeigu nebus panaikintas sisteminis smurtas, t.y., jei pati pataisos namų sistema neatsisakys smurto funkcijos ir nepereis prie pagalbos ir asmens reabilitacijos.

Vis pasigirsta kalbų, kad žadama kurti naujas pataisos namų įstaigas, kurios bus labiau pritaikytos gyvenimui nei dabartinės. Vis dėlto pakeisti vien pastatus, manau, nepakaks, pagalbos procesui reikalingas kur kas didesnis pokytis, kuris pirmiausia ir remiasi santykiu su Žmogumi.

Bernardinai.lt