Kontaktai
Lietuvos kalinių globos draugija
Panerių g. 10, Vilnius
Tel. +370 5 2395154

  

Milda Bliumenzonienė: „Išėjusiųjų į laisvę integracija neįmanoma be pagalbos rankos“

 

Kaip realiai vyksta kalinių integracija?

Mūsų bičiuliai iš krikščioniškų organizacijų vartoja tokį taiklų posakį: Nekalbėk žmogui apie Dievą, kol gurgia jo pilvas. Iš tiesų nuo to ir pradedame – žmogų pirmiausia reikia pamaitinti, nuprausti, leisti pailsėti. Tik po kelių dienų, pasijutęs saugus, žmogus pats ima galvoti, kaip čia gyventi toliau, nuo ko pradėti. Mūsų galva, vienintelis realus dalykas, galintis padėti sėkmingai integruotis, pirmiausia yra įsidarbinimas, kuris ilgainiui gali padėti išspręsti ir kitas problemas.

 

Tačiau čia iš karto ir užklimpstame. Žmonės, išėję į laisvę ir atėję į mūsų centrą, dažniausiai neturi nei gyvenamosios vietos, nei paso, o tik krūvą neatlygintos žalos iš praeities (tada atskuba ir antstoliai su savo reikalavimais), menką išsilavinimą ir dar menkesnių profesinių gebėjimų. Užsienio šalys daugelio mano išvardytų problemų seniai neturi, sistema sutvarkyta, ir nėra taip, kad žmogus paleidžiamas į laisvę, tarkime, be dokumentų.

Kai susiduriame su ilgą laiką kalėjusiais žmonėmis, problemos tampa dar didesnės, kadangi jie yra praradę įgūdžius tiesiog gyventi. O dažnai tų įgūdžių ir nėra buvę – žmonės visą gyvenimą gyvenę „valdiškuose namuose“, keliavę iš kūdikių namų į vaikų namus ir t. t. Tokiems asmenims pakliuvus į mūsų centrą, prasideda „vaikščiojimas“ po įvairias institucijas. Pirmiausia žiūrime, ar žmogus gali tai padaryti pats, ar jam reikalingas socialinio darbuotojo palydėjimas – dažniausiai taip ir būna.

Pradedame nuo dokumentų tvarkymo, sveikatos būklės patikrinimo, ieškojimų, kur gyventi. Dažnai nusprendžiama apsigyventi mūsų centre, o čia būna ir šiek  tiek paprasčiau, čia ir valgom, kartu tvarkomės, mokomės.


 

Neabejoju tokio centro reikalingumu – būdamas gatvėje žmogus tikrai negalės susitvarkyti nė vieno iš mano paminėtų reikalų.

Kiekvienu atveju žmogui reikia pakeisti požiūrį. Susipažįsti ir matai, kad vienam reikia vieno, kitam – kitko, o trečias, žiūrėk, viską turi – ir pasą, ir mamą, ir brolį, ir žmoną, ir vaikų, o integruotis negali. Tokiu atveju pereinam visai kitą keliuką, kai matai, kad žmogui reikia visai ne materialių dalykų, o galbūt tiesiog nueiti kartu pasivaikščioti ar į kiną.

 

 

Ko gali tikėtis žmogus, iš įkalinimo įstaigos patekęs į jūsų socialinį centrą?

Mūsų centre yra visko – tam, kad žmonės patikėtų, kad ir juos gali lydėti sėkmė. Čia išėję į laisvę žmonės sotūs, nuprausti, išsimiegoję, į juos žiūrima su žmogiška pagarba. Visi mūsų centre dirbantys socialiniai darbuotojai nuoširdžiai jaučia pagarbą, o ne neapykantą ar pyktį, supranta buvusius kalinius ištikusias bėdas ir jais tiki, tokiu būdu įkvėpdami pasitikėjimo ir jiems patiems.

 

Socialinis centras turi visą „arsenalą“ žmogui padėti nepasimesti – įvairių užsiėmimų, motyvaciją dirbti skatinančių priemonių. Apskritai mūsų centras orientuotas į būtent socialines kompetencijas ir jų ugdymą – čia nėra nė vieno darbuotojo, kuris ką nors darytų už kalinį, jie visi viską mokosi daryti patys: tvarkosi, gamina valgį ir valgo, prižiūri aplinką. Nėra jokių „patarnautojų“. Norime, kad žmonės jaustųsi čia kaip namuose – o namie juk ir norisi tvarkytis pačiam. Tai – tarsi savotiška gyvenimo startinė linija, kur žmogus viską turi bandyti daryti pats.

Mūsų požiūris, kad čia gyvenantys žmonės patys turi pasirūpinti savimi ir žvelgti į ateitį, paatvirausiu, patinka tikrai ne visiems. Tačiau ilgainiui į laisvę išėję žmonės vis dėlto supranta, kad, nemokant gyventi pačiam, gyvenimas griūva ir dažnai grįžtama prie praeities įpročių.

Jei viską atliktų darbuotojai, buvę kaliniai taip galiausiai nieko ir neišmoktų. Pažiūrėkime į įkalinimo įstaigas – ten už kalinius viską nudirba darbuotojai. Kaliniams išėjus į laisvę, mes tik šaukiame, kad jie patys nieko nedaro, bet kaip jie gali mokėti?


 

Formalių taisyklių, kaip šiame centre gyvenama, neturime, tačiau visiems žinoma, kas galima, o kas – ne. Juk mamos šeimose taisyklių nerašė...

Rengiame konfliktų sprendimo ir charakterio šlifavimo užsiėmimus, kassavaitinius bendravimo įgūdžių užsiėmimus, kur jau didelėje kompanijoje mokomės būti kultūringi, mandagūs, rodyti pagarbą, mylėti žmones.

 

 

Kokia bendra mūsų šalies situacija šioje srityje? Kiek integracijos procesams daro įtaką įsisenėjusios teisėtvarkos bėdos, vilkinamas probacijos įstatymas?

Šiandien realiai padedančių žmogui, išėjusiam iš kalėjimo, institucijų yra labai nedaug. Turime pagal kontrolės ir baudimo principą veikiančių institucijų, bet ne psichologinės pagalbos ir paramos. Labai svarbu žmogaus pirmiausia paklausti – ar tu šiandien valgei? Ar turi kur miegoti, kuo apsirengti? Kai to niekas neklausia, žmogus atsiduria gatvėje.

 

Tai, ką iš tiesų daro mūsų organizacija, – katino ašaros. Būtų tobula, jei socialinių centrų veikla būtų sujungta su įkalinimo įstaigų, tokiu atveju tiek kalintis žmogus, tiek mes galėtume iš anksto ruoštis sėkmingai integracijai.

Kita mūsų šalies bėda – žmogų visiškai atbukinančios ilgos bausmės. Kai žmogaus, kalinčio bene penkiolika metų, viena vienuolė paklausė, už ką šis sėdįs, kalinys jau nelabai ir beprisiminė. Jis jau seniai atsiprašęs ir susitaikęs, tad, mano manymu, tolesni kalėjimo metai nebeturi prasmės. Net ir moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad veiksmingi yra tik pirmieji 6–8 bausmės metai, o juk daugelis bausmių gerokai ilgesnės. Tolesni kalėjimo metai nebeturi prasmės – žmogus tiesiog bunka, atrofuojasi. Taip integracija tampa dar sudėtingesnė, visuomenė tokiu būdu pati sau naštą užsiaugina.

Penitencinė sistema – bene vienintelė sritis Lietuvoje, nepatyrusi esminių pokyčių po Nepriklausomybės. Iki šiol kalėjimuose labai daug netvarkos, per mažai įsileidžiama socialinių darbuotojų ir psichologų, o įtampa tarp darbuotojų ir kalinių yra tarsi tiksinti bomba, kuri bet kada gali sprogti. Neapykanta, nenoras suprasti ir padėti, išankstinė nuostata, kad visi yra blogi, nepasitikėjimas – tokie jausmai vyrauja įkalinimo įstaigose.


 

Kalbėdama apie užsienio kalėjimų situaciją, išskirčiau labiausiai įsiminusį Norvegijos atvejį. Šalies „žiauriausias“ kalėjimas yra saloje, atskirtas nuo visuomenės. Keista buvo tai, kad paprasti kalėjimo darbuotojai neturi net skiriamųjų ženklų – atrodo taip pat, kaip ir kaliniai. Kaliniai gyvena po vieną ar du, kas kaip nori. Ėjome su kalėjimo direktoriumi apžiūrėti patalpų, ir gal tik septintas kalinys pakvietė į savo kambarį, ligi tol kalėjimo direktorius nekviestas pas kalinius nėjo. Viskas, ko kaliniai neturi, tai yra tik laisvė. Visiems sudaromos galimybės užsiimti mėgstama veikla ir nedegraduoti.

Kalintys vyrai nori išeiti į laisvę, nepaisydami laukiančių sunkumų, nori patys bandyti kurti savo gyvenimą. Net ir tie, kurie išėję vėl suklysta ir grįžta atgal į kalėjimą, dėl to išgyvena ir nori gauti dar vieną šansą – tai liudija kalinių laiškai.

Pasižiūrėkime, kiek kalėjimuose talentų – kokie eilėraščiai, paveikslai, išgyvenimai. Bet išėję į laisvę žmonės apie talentus pamiršta, o tų, kurie paskatintų, įduotų į rankas pieštuką ar teptuką, nėra.

 

 

Ar galima kalbėti apie laikotarpį, kiek laiko trunka integracija?

Bėda ta, kad integracija nevyksta greitai. Žmogus, išėjęs į laisvę, dažnai susiduria su daug nesėkmių – nepavyksta susirasti darbo, o ir susiradus galbūt nelabai sekasi, stringa socializacijos procesai, – tuomet žmogui baigiasi kantrybė ir visas įdirbis nueina „šuniui ant uodegos“. Tik nuoseklios ir ilgalaikės pastangos duoda rezultatų – galima ir rasti darbą, ir sėkmingai jį dirbti, ir skolas grąžinti, ir šeimą sukurti, būstą išsinuomoti, automobilį įsigyti... Tokių gražių pavyzdžių turime ne vieną.

Jei žmogus turi mažą kalėjimo patirtį, ir jei po pirmo įkalinimo užmezgi ryšį ir padedi sukurti tolesnio gyvenimo pamatus (pavyzdžiui, žmogus baigia vidurinę mokyklą, randa darbą, įstoja į kolegiją), tokiu atveju laiko daug nereikia – gali pakakti kelių mėnesių – ir integracija dažniausiai būna sėkminga. Svarbu tik nenutraukti ryšių ir toliau bendrauti, ypač, jei žmogus neturi artimųjų, draugų.


 

Jei turi 30-ies metų kalėjimo patirtį, integracija neabejotinai stringa. Daugiausia laiko atima motyvacija, žmogui reikia daug laiko, be to, čia itin stipri subkultūrų įtaka.

Ilgiausiai užtrunka žmogiškų santykių kūrimas. Manau, kad jei dalį atsakomybės prisiimtų visuomenė ir integracijos procesuose dalyvautų bendruomenės, grįžtamumas į kalėjimus būtų gerokai mažesnis.

Dabar stiprių bendruomenių mes neturime – kad vienam suklydus, būtų sakoma: „iškrito“ brolis, reikia padėti, rūpintis... Galbūt provincijoje ar mažuose miesteliuose toks santykis yra, bet čia, mieste, mes tikrai to neturime. Visi dirbame iki penkių valandų, popiet, savaitgaliais ilsimės, o jei žmogus išeina iš kalėjimo penktadienį vakare? Iki pirmadienio jis gali ten vėl atsidurti...

 

 

Koks visos visuomenės vaidmuo kalinių integracijos procese?

Vyrauja visuomenės požiūris, kad kalinys nevertas meilės ir pagarbos. Štai turiu labai praktinę situaciją – vienam žmogui reikia surasti odontologą, kuris sudėtų plokšteles. Gydytojai, užuot rūpinęsi žmogaus problema, klausinėja mūsų, kam mes tai apskritai darome... Žmonės nelinkę padėti, bet per daug metų aš prie to jau įpratau. Net ir mane dažnai vertina kaip tą patį kalinį.

Visuomenė, deja, dar nesupranta, kad žmogui, padariusiam nusikaltimą, bausmę nustato teismas, skirdamas laiką, per kurį jis turi pasitaisyti. Kalėjusiam žmogui išėjus į laisvę, mes privalome į jį pažvelgti kitaip. Žmogus, išėjęs į laisvę, jau nebe kalinys, savo bausmę jis jau atliko.


 

Gyvename krikščioniškoje visuomenėje ir taip, kaip yra dabar, būti neturėtų. Šventajame Rašte pasakyta – jei esi mano brolis, tai priimk bent dalelę mano vargo ir naštos, pasidalinkime, tuomet ji nebus tokia sunki. Mano patirtis rodo, kad kaip šauki, taip atliepia – jei pas mane atėjus žmogui aš pakelčiau balsą, tai kontakto mes neužmegztume.

Svarbu suvokti, kad teisimas yra ne mūsų reikalas. Žmogus jau išklausė teismo nuosprendį, atliko bausmę, todėl mes nebeturime teisės jo smerkti. Aš pati dažnai ateinančių žmonių apie nusikaltimus neklausiu ir neprašau pasakoti – norim bandyti kurti naują žmogų, atmesdami ankstesnius prasižengimus.

 

 

Ko reikia, kad žmonės, išėję iš kalėjimų, ten nebegrįžtų?

Turbūt daugiau meilės – tikrosios, o ne deklaruojamos, tikro atjautimo ir, žinoma, kantrybės. Kada tai pasieksime didesniu mastu, nežinau.

Esu laiminga dirbama tokį darbą, nors, tiesa, dažnai pagalvoju, kaip aš čia atrodau su tokia savo laime, kai aplink tiek nelaimingųjų (juokiasi).

Mes, dirbantys socialinį darbą, patiriame tam tikrą paradoksą – kuo daugiau gerų darbų padarome, tuo mažiau atsako ar dėkingumo sulaukiame.

Iš ilgametės patirties galiu pasakyti, kad šis darbas susijęs su žmonėmis, kurie nori būti stiprūs, nori viską daryti patys. Jie priima pagalbą, bet vėliau „išgeneruojama“, kad aš pats viską padariau. Tačiau dėl to aš visai nepykstu ir neužsigaunu – jei tik žmogui toks pasitikėjimas savo jėgomis yra rimta paskata, duok Dieve, jų tik daugiau.

Prieš maždaug 15 metų dėl nedėkingumo patyriau sunkių išgyvenimų, tačiau laikui bėgant supratau, kad jei noriu dirbti šį darbą, turiu suvokti, jog darau tai dėl žmogaus, o ne dėl jų dėkingumo. Apie tai dažnai kalbu ir su ateinančiais praktikantais ar savanoriais, nes išankstinės nuostatos ir lūkesčiai, neatitinkantys tikrovės, labai trukdo dirbti.

Žmonėms, išėjusiems į laisvę, padėti būtina. Kartais galvoju, kad gal jie net patys nekalti dėl tokio susiklosčiusio savo gyvenimo, kad ne tuo keliu nuėjo? Galiu pateikti konkretų pavyzdį – vaikino, kurį dar visai mažą rado Neries pakrantėje. Pasiėmė jį vaikų globos namai, pavadino Olegu (mat globos namai buvo rusų), jokių giminių rasta nebuvo. Kai iš globos namų reikėjo išeiti, gyventi Olegas nemokėjo, prasidėjo kalėjimai... Žiūrėjau aš į jį ir jaučiau, kad jis tarsi ne savo gyvenimą gyvena. Gal, pavyzdžiui, jis visai net ne rusas?

Kartais atrodo, kad tokie tėvų pamesti vaikai neturi kitokio, normalaus gyvenimo alternatyvos. Jei 11-os sėdi su mama gerti... Kokia gali būti tavo ateitis? Ne visi turime vienodas galimybes gyvenime rinktis, ateiname iš skirtingų aplinkų ir pereiti iš vienos į kitą nėra paprasta, dažnai esi atmetamas, nenorimas.

Integracija yra gyvenimas, kuriame mes visi dalyvaujame. Aš kviečiu eiti į žmogų baugščiom akim su geru – pakalbinti ar duodant išmaldos paklausti – kodėl tu čia? Jei matai, kad akys padrėko, tai jam padėti dar gali. Juk kai pasakai gerą žodį, tai ir pačiam geriau. Kaip sakė J. Marcinkevičius, paminklą sau statome savo gyvenimu.

 

Kalbino Akvilė Adomaitytė

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-06-savaites-pokalbis-milda-bliumenzoniene/68291