Kontaktai
Lietuvos kalinių globos draugija
Panerių g. 10, Vilnius
Tel. +370 5 2395154

  

Milda Bliumenzoniene. Žmogiukas, vadinamas šiure

„Kalinukas kaip šiurė. Jis lyg samana, kurią vėjas užpučia vienur – pabūna, užpučia kitur – pabūna, tačiau šaknelių suleisti niekur negali. Taip kalinukai pustomi po Lietuvą“, kalbą pertraukęs prieš akis išnyra į penktą dešimtį įkopęs prieš akimirką samana įvardintasis. Jo rankose dvi kriaušės: laikomas už kotelių, varvančias vandeniu jis jas tiesia socialinei darbuotojai. Ši čia pat vaisius perduoda svečiams, o vaišingajam dėkingai linkteli. „Žmogus nėra blogas. Jis tik gali pasiklysti, pasimesti, nurėplioti kur nedera...“, kalba Milda Bliumenzonienė, Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacinio centro vadovė.

Kalinukais ji vadina tiek įkalinimo įstaigose bausmę atliekančius, tiek į laisvę išėjusius. Dar du ne vieną dešimtmetį su teistumą turinčiais asmenimis dirbančios specialistės žodyno žodžiai, šiame tekste atliekantys temos raktažodžių funkciją, yra „žmogiukai“ ir „keliukas“.

Mažybinės žodžių formos palankios interpretacijoms. Vienai jų neabejotinai neprieštarautų nei šias žodžių formas vartojanti moteris, nei teistieji: „kalinukas“, nes bent jau mažybinė priesaga švelnina visuomenės klaidingai nutapyto negailestingo, žiauraus ir žmoniškumą praradusio asmens portretą; „keliukas“, nes gyvenimo tarpsnio nuo atsivėrusių kalėjimo vartų iki asmens atsistojimo ant kojų plačiu ir laisvu gyvenimo keliu nepavadinsi – keliukas siauras ir duobėtas; o „žmogiukas“ – nepasitikinti, dažnai net pati savęs bijanti persona, kuriai kaip ir bet kuriam kitam dideliam žmogui reikia palaikymo ir tikėjimo juo. O dažnai kalinukas turi nueiti ilgą keliuką, kad nors žmogiuku taptų. Kalėjimas auklėja? „Aš manau, kad ne“, neslepia M. Bliumenzonienė.

 

 

 

Prieš trejus ar ketverius metus mane buvo nurašę į griovį. Save buvau nurašęs ir aš pats. Pykau ant savęs, kad esu silpnas, kad negaliu to, negaliu ano. O šiais metais baigiau dvylika klasių, dabar laikau vairuotojo teises. Maždaug trejus metus – nė gramo alkoholio.

Žinau, kas yra kalėjimas, žinau, už ką į jį papuolama.

Jonas, kalinukas

 

 

 

Visuomenė linkusi kalinukų šalintis. Pykti ir juos smerkti – taip pat mūsų problema. „Pamačiau moterį tatuiruotėmis išmargintomis rankomis ir atatupsta atsitraukiau. Kalinė, pamaniau“, pasakoja vienoje Lietuvos provincijoje dirbanti socialinė darbuotoja. Pasak jos, nuogąstavimai dėl moters teistumo nepasitvirtino, tačiau klaidingo stereotipo iš jos galvos tai neištrynė. „Nepatinka mums tokie žmonės“, vietinių gyventojų poziciją pristatė ji.

Apie visuomenės nemeilę kalinukams M. Bliumenzonienė kalba kaip apie dalinai pateisinamą reakciją. Esą tokios visuomenės emocijos iš tiesų provokuojamos, mat žmonės laisvėje viskuo patys rūpinasi, vargsta, turi būti atsakingi už save ir aplinkinius, turi stengtis kurti kiekvieną dieną, o kalinukams niekuo rūpintis nereikia – jie net koncertus renkasi. „Tačiau kalinukai nėra kalti dėl to. Mes statome įkalinimo įstaigose plastikinius langus, remontuojame tvoras, bet viduje reformos nėra! Nėra jokios reformos! O reikėtų, kad kalinukai ten dirbtų ir užsidirbtų, kad galėtų patys save išlaikyti“, aiškina specialistė. Beje, ar visi žinome, kad šiuo metu Lietuvos įkalinimo įstaigose net ir dirbantis asmuo neturi socialinių garantijų? Tai reiškia, kad, atlikdamas bausmę ir dirbdamas, jis neužsidirba senatvės pensijos.

Ekspertai tvirtina, kad galimybė „tvarkingai“ dirbti ir užsidirbti įkalinimo įstaigose esantiems asmenims leistų sumažinti visuomenės pykčius, leistų rastis mediacijai, o kalinukams neleistų prarasti profesinių ir socialinių įgūdžių.

 

 

 

Yra žmonių, kurie nenori išeiti, nes jiems nereikia niekuo rūpintis Ten gali rūpintis tik savęs pamaloninimo reikalais: rūkymu, saldumynais... Viska kita tau bus paduota.

O iš ten išėjęs, buvo kad stovėjau gatvėje ir galvojau šokti į upę, lįsti po mašina.

Jonas, kalinukas

 

 

„Atbukęs pasaulėlis. Tai yra didžioji priežastis, kodėl kalinukams sunku kabintis į gyvenimą išėjus iš įkalinimo įstaigos. O juk jiems oficialiai tik laisvę atima – ne gebėjimus, ne įgūdžius. Ir visa tai tik todėl, kad įstatymai nesuformuoti palankiai žmogui. Deja, įstatymus pajudinti – labai sudėtinga“, pasakoja M. Bliumenzonienė.

Situaciją įkalinimo įstaigose derėtų minkštinti. „Minkštinti“ reiškia ieškoti alternatyvų įtampai tarp prižiūrėtojų ir kalinčiųjų, kuri yra nesąmoningai išaugusi (negali būti draugas kalinukui, nes negalėsi tinkamai jo prižiūrėti, kad galėtum jį suvaldyti, turi išsiugdyti jam pyktį – o ar tai normalu?); kurti žmogui palankesnę įstatyminę bazę, kuri leistų kalinukui dirbti ir taip neprovokuoti visuomenės nepasitenkinimo. Ne tvoras storinti – žmogų lavinti.

Lavinimas(is). Mokytis anapus pačios visuomenės pastatytos storos tvoros neprivalu. Tačiau norintys gali tai daryti nesustodami. Tiesa, daugiau formaliai. Specialistai vis dažniau prabyla apie dešimtis kvalifikacijos įgijimą liudijančių pažymų turinčius kalinukus, kurie patys prisipažįsta nė vieno gauto pažymėjimo pateisinti realiais darbais dažniausiai negalėtų. Tačiau formalus mokymo procesas, vykdomas pagal tam tikrus Europos Sąjungos projektus, įkalinimo įstaigose ir toliau plėtojamas.

 

 

 

Mano buvęs darbdavys suprato, kad esu kalinys – pats buvo sėdėjęs. Man siūlė nešnekėti apie savo teistumą, siūlė sakyti, kad nuomojuosi pigų butą. Man siūlė pusmetį veltui padirbėti.

Niekas nenorėjo, kad aš pasisakyčiau tiesą apie savo praeitį, nors man būtų buvę lengviau, kad mane būtų priėmę su mano praeitimi. Normalioje visuomenėje man neturėtų būti gėda vaikščioti su teistumu.

Jonas, kalinukas

 

 

„Ateina kalinukas pas mane į kabinetą ir sako: „Aš grįžau!“ O aš: „Ačiū, Dievui, kad tu grįžai.“ Toks požiūris ir turi būti. Nereikia piešti to baisaus kalinuko portreto. Mes kalbame apie visokius baisius dalykus užuot kalbėję apie prevenciją. Ar Petriukas kaltas, kad jo mama, užuot Petriuką į mokyklą nuvedusi, davė jam išgerti ir „tvarkingai“ degradavo su mažu sūneliu? Petriukui liepia eiti užsidirbti: pirmiausia jis pavagia kramtomos gumos iš apatinės lentynos, vėliau pasiekia aukščiau ir galiausiai „eina“ į kalėjimą. Bet juk tokios vertybės. Ar jis vienas kaltas? Kaip su atsakomybe? Šaknys labai giliai. Mes turime pilnus kalėjimus „rezultatų“ ir bandome kažin ką pasakyti. O viskam yra pradžia“, problemos siūlo galo ieško M. Bliumenzonienė.

Specialistė pasakoja istoriją, kai kalinuką, atėjusį prašyti maisto produktų, beišeidama ji susitiko jau tarpdury, todėl paskubomis susiradusi maisto saugyklos raktus, o rankinę palikusi koridoriuje, nuskubėjo atnešti produktų. Nutolstančią ją sustabdė griežtas kalinuko reikalavimas grįžti ir pasiimti rankinę – neprovokuoti, esą jis – vagis. O visuomenė dažnai net pati to nesuvokdama yra linkusi provokuoti: išprievartavimai, apiplėšimai ir kiti nusikaltimai...

Pasak M. Bliumenzonienės, ne visada žmogus kaltas, kad tokį keliuką nuėjo, o nuomones, esą visi turi vienodą pasirinkimą, specialistė atremia pozicija, jog tai netiesa - kartais turime vienodas sąlygas, bet proto neturime: „Tarakonas negyvena operacinėje – jis ten neturi sąlygų. Žmogui turime sudaryti tokias sąlygas, kad jis suprastų, jog nusikalsti jam nėra naudinga. Kai padarysime tokias sąlygas, žmogus eis geru keliu“.

 

 

 

Dabar turiu draugę, kartu gyvename nakvynės namuose. Ji sąžininga, rūpinasi manimi. Svarbiausia reikia būti žmogumi, pačiam reikia būti sąžiningam, neapgaudinėti kitų. Reikia nedaryti problemų sau ir kitiems, tada gyvenimas bus mielesnis.

Vincas, kalinukas

 

 

Prieš atsisveikindama Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacijos centro vadovė susimąsto: „Tvirtindami sienas ir spygliuotas vielas rezultato nepasieksime, jo pasieksime eidami į žmogų. Pasiimtume po vieną kalinuką kaip brolį ir turėtume visai kitą rezultatą, juk Lietuva tokia nedidelė, o deklaruojame, kad mūsų tikinčiųjų – daug“.

 

 

 

Pastūmėtas į priekį, aš pasijaučiu žmogumi.

Jonas, kalinukas

 

"Žurnalistika kitaip"